Bėgdama ryte 5:30 įprastu maršrutu atkreipiau dėmesį į pagal kelią simetriškai susodintus ir suderintus dar labai jaunus ir liaunus, gražius, raudonus ir geltonus klevus. Pagalvojau kaip gražiai sugalvota sužaisti spalvomis, sukurti žaismingumo pojūtį ir estetiką. Geriau įsižiūrėjusi pastebėjau, kad nors medžiai parinkti vienodų spalvų ir panašaus aukščio, jie visi smarkiai skirtingi: vieno šakos išsikerojusios į šonus, kitas tiesus kaip styga, trečias išsidraikęs kaip vėjo plaikstomos burės, o kitas susivėlęs lyg bičių avilys… Ir suėmė juokas, kad norėta sulygiuoti, bet vienodų medžių juk nebūna. Ir tada pagalvojau geras palyginimas kaip ir nebūna vienodų žmonių. Mes vis įsivaizduojame, kad žinome kaip kažkas turėtų atrodyti, būti ar elgtis. Mes sukuriame kažkokias taisykle, kurios prasilenkia su realia situacija, su mūsų fiziologija, su mūsų autentiškumu. Autentiškumas? Ar toks išvis dar egzistuoja, juk mes visi turime būti panašūs: gražūs, sėkmingi, geri, keliaujantys… Sąrašas gana netrumpas. Ir dar tuos reiškinius turėtume suprasti ir įsivaizduoti vienodai. Tad mes tarsi siekiam, kad žmonės taptų, panašūs, vienodi, nuobodūs… Mums nereikia stengtis, žmonės ir taip turi daugybę panašumų. Nors jie kaip medžiai – skirtingi, spalvingi ir gyvi, bet jie gali suvokti, mąstyti ir keistis. Tad kaip mes galime sakyti, kad kažkas negražus, negeras, nemandagus… Tai yra mūsų subjektyvus vertinimas, kurį sukuria mūsų protas, kuris remiasi kažkuo, ko nėra. Tai mąstymo klaida: „viskas arba nieko, juoda arba balta“. Ir mūsų protas padaro dalykus gerais arba blogais, gražiais arba ne, tobulais arba beviltiškais. Situacija yra tik antroje vietoje, viską nulemia mūsų interpretacija. Interpretacija to, kas vyksta aplinkoje ir kas vyksta mūsų viduje. Kaip seniai norėjau išreikšti tai žodžiais priminti jums ir sau, kad tai svarbu. Ir mes kaip tie medžiai būname visokie, mes jaučiame įvairiausias tik mums suprantamas emocijas, kūno pojūčius, mes turime skirtingas vertybes, poreikius ir svajones, tik mums patiems suprantamus, o dar dažniau neįsisąmonintus. Ir visgi, jeigu interpretuodami gyvenimą mes išmokstame remtis faktais, o ne tik emociniu mąstymu, mes galime pasijausti saugiau, mums palengvėja, situacijos pasidaro ženkliai aiškesnės ir paprastesnės. Daugiau realybės, mažiau galvojimo ir kūrybos ten, kur jos nereikia. Daugiau faktų, daugiau racionalumo. Ir gyvenimas nušvis šviesesnėmis spalvomis. Nors primenu, kad į gyvenimą mes neatėjome tik džiaugtis, kentėjome nuo pat gimimo akimirkos, kai teko palikti pažįstamą aplinką ir pasinerti į nežinomybę, kuri vadinasi pasaulis. Atėjome patirti skausmą ir kartais pasidžiaugti (kančia ir skausmas nėra tas pats), bet ir tai jeigu sugebėsime to išmokti, pastebėti džiaugsmingas akimirkas ir jas vertinti.
Taigi, pabaigai, patikrinkime, ar man bent kažkiek pavyko perteikti vieną iš norimų žinučių. Kodėl mes kartais jaučiamės pikti, o kartais laimingi? Tai lemia mūsų interpretacijos arba kitaip mūsų mąstymo ypatumai. Jei šiuo metu jūsų turimas mąstymo įrankių rinkinys netenkina mąstymą galime keisti, jei tik panorėsime ir dėsime pastangas. Na, maximoje jo nenusipirksime, nors girdžiu, kad žmonės siūlo magiškai ir greitai veikiančius metodus, bet jei tokių būtų tai mes turbūt neturėtume tokių problemų ir nereikėtų tiek terapeutų. Visgi, jeigu dirbsime nuosekliai ir lankysime terapiją kartą per savaitę, neužilgu galime pastebėti, kad žmogaus mąstymas pasikeičia nuo „nakties iki dienos“, ir jam pasidaro ženkliai lengviau gyventi. Po kiekvienos sesijos žmogus ima vis geriau save suprasti, savo nenaudingus, įsisenėjusius mąstymo modelius kaip kokias dėmes ant drabužių, kurias terapeutas tarsi su stebuklingais milteliais po truputį padeda „išskalbti“ ir atrasti autentišką audinio grožį, spalvas.
Lentelėje galite pastebėti skirtumus, kas būdinga laimingam vs pykstančiam žmogui. Jausti pyktį normalu, priimtina, bet jeigu mes nuolat pilni pagiežos, savo pyktį išliejame ant kitų, tuomet tai jau nebe tik emocijos jautimas, tai mūsų elgesys, kuris visada turi pasekmes. Normalu jaustis visaip, normalu, kad mūsų nuotaikos nėra statinis dalykas, visas žmogus dinamiškas ir nuolat judantis visom prasmėm. Visgi, mūsų laimė yra mūsų pasirinkimas. Laimingi galime tapti netgi šią akirmirką (skaitydami šį tekstą), jei surasime bent vieną mums svarią priežastį tokiais jaustis. Kai išmokstame sau palengvinti būtį naudodami šiuolaikinės psichoterapijos technikas, rasti priežasčių būti laimingais pasidaro itin lengva (sakau iš patirties).
Būti savimi 